Seniai, labai seniai, Užpalių pilį saugojo nepaprastai stiprus laisvasis valstietis, kurį visi Užpaliukščiu vadino. Toks galingas jis buvo, kad apie jo narsą garsas siekė Rygos kryžiokus, kurie niekaip negalėjo Užpalių pilies paimti. Sugalvojo priešai Užpaliūkštį turtais suvilioti. Paprašė velnio, kad šis jam padovanotų stebuklingą juodą žirgą, su kuriuo tris kartus per dieną galėtų iš Užpalių Rygon atjoti ir atsinešti po maišą druskos. O druskos, tuo metu, brangesnės už auksą būta. Mainais prašė tik vieno – kad vieną dieną, kai velnias paprašys, pilies vartus atvertų.

Išgirdęs velnio pagundą Užpaliūkštis manė pagudrausiąs: „Paimsiu žirgą, prisigabensiu druskos, praturtės Užpalių pilis, o vartų niekada neatidarysiu!“ Taip ir padarė. Sušvilpia ir šmėkšteli prie pilies vartų eiklus juodas kumelys, kuris akimirksniu Rygon nuneša. Taip už druską Užpaliūkštis didžiulius turtus susikrovė, sau ir visai Užpalių piliai.

Bėgo laikas ir vieną dieną prisistatė velnias ir pareikalavo: – kad Užpaliūkštis pilies vartus atvertų. Numatydamas velnio žabangas, neatvėrė Užpalių pilies vartų, o atvėrė senos, jau sunykusios, kitapus Šventosios, pilies vartus. Supykęs velnias trenkė žaibu ir sudegino tą seną pilį – taip ši vieta iki šiolei Žaibiškių piliakalniu vadinama. Stipraus žaibo būta, kad net sudegino kitapus Šventosios buvusį kaimą, taip atsirado Degėsių kaimas. O kryžiokai, prie Šventosios, laukę atidarytų Užpalių pilies vartų, buvo Užpaliūkščio kariaunos užpulti ir sunaikinti. Ta vieta iki šiol Skerdimų pieva vadinama.

Nesitraukė Užpaliūkščio kariauna nuo Užpalių pilies vartų. Užsirūstinęs velnias Užpalių pilį ir turtus su jos gynėjais pavertė akmenimis, kuriuos ir dabar galima rasti piliakalnio papėdėje, o eiklųjį žirgą- žilu, senu vos judančiu kuinu. Kai kas dar ir dabar, ties Baltakarčiais pamato tą žilą kuiną, ieškantį Rygon kelio.

Nors pilis buvo pradanginta, bet piliavietė su žmonėmis, buvo apginta. Tik nuo to laiko, ne tik eiklusis žirgas, bet it dūmas pradingo ir Užpaliūkštis. Eina kalbos, kad vidurnaktį prie Šventosios šlaitų, vietinių Velniakampiu ir Meilės skardžiu vadinamu, galima išgirsti žirgo žvengimą ir Užpaliūkščio balsą kviečiantį ginti Laisvę. O Užpaliūkščio devyni vaikai apsigyveno ties Devyniabėdžiais ir savo rankomis, kitapus Šventosios, Užpalių karališkąjį dvarą pastatė. Užpaliūkščio dvasia iki šiolei po Užpalių žemę sklando, žmonės kalba: „ar tik profesorius Kazys Pakštas nebus Užpaliūkščio paveiktas, nes jau labai smagaus, veiklaus ir sumanaus būta“.

Užpaliūkštis: „Taigi, mieli Užpalių ir Vyžuonų žemių svečiai, kviečiu tvariai, išmaniai ir iš naravą pasidairyti po šį nuostabų kraštą“.